Kas yra keramika
Žodis „keramika“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio „keramos“, kuris reiškia molį ir degtus molio dirbinius. Keramika priskiriama seniausioms žmogaus ūkinės veiklos rūšims. Dirbiniai, išlaikę amžių išbandymus, randami žemėje ir jūros dugne, o šiandien pasakoja žmogaus evoliucijos istoriją.
Pirmieji molio dirbiniai datuojami apie 6 tūkst. metų pr. m. e. Azijoje, o Lietuvoje apie 4 tūkst. metų pr. m. e. Tai buvo rankomis lipdyti indai, deginti lauže, kad būtų tvirtesni ir nelaidūs vandeniui. Laikui bėgant keitėsi formos, dekoras ir degimo būdai.
Pagal dekoravimo ir lipdymo būdą skiriama:
- Šukinė keramika, puošta duobučių ir šukučių ornamentu.
- Virvelinė keramika, lipdyti degto molio puodai su virvelių įspaudais.
- Brūkšniuotoji keramika, kurios paviršius išbraižytas vertikaliais ir įstrižais brūkšniais.
- Grublėtoji keramika, turinti nelygų, grublėtą paviršių.
- Lygioji keramika, kurios paviršius nulygintas, kartais iki blizgesio nugludintas.
- Tekstilinė keramika, puošta audinio įspaudo ornamentu.
Dar XIII a. Lietuvoje puodai buvo lipdomi rankomis. II tūkstantmečio pradžioje juostomis lipdyti indai dažnai buvo apžiedžiami rankiniu žiedimo ratu. XIV-XV a. miestuose paplito kojinis žiedimo ratas, o XVI a. jis įsitvirtino. Pradėjus žiesti keramiką, atsirado tobulesnių indų formų: lėkščių, keptuvių, puodelių, taupyklių.
Pagal deginimo technologiją, be tradicinės keramikos, skiriama juodoji keramika, raku ir kiti būdai. Juodosios keramikos rūšis XIX a. buvo ypač paplitusi Dzūkijoje. Juoduosiuose puoduose buvo laikomi maisto produktai ir gaminamas maistas. Ši keramika vertinta dėl patvarumo ir ilgaamžiškumo, nors jos formos buvo paprastos, o dekoras negausus. Juodoji keramika degama žemoje temperatūroje, iki 1100 °C. Baigiant degti, į krosnį prikraunama sakinių malkų. Degios medžiagos negali sudegti, jos pasiskirsto krosnyje ir įsiskverbia į dirbinius. Krosnis aušinama hermetiškai uždaryta, todėl dirbiniai būna juodi arba grafito spalvos.
Raku yra specialus deginimo būdas. Pasak japonų legendos, keramikos meistras Tanaka Chojiro buvo apdovanotas auksiniu antspaudu su hieroglifu „raku“, ir taip pasivadino jo kūryba. Raku technika dažniausiai naudojama arbatos indams. Įkaitintas iki raudonumo dirbinys dedamas į pjuvenas, o po to į vandenį, kad glazūra suskilinėtų. Lietuvoje raku atsirado XX a.
Molis
Gamtos mokslo žiniomis, molis yra nuosėdinė uoliena, susidariusi iš daugybės mineralų erozijos proceso metu. Tai medžiaga, kurioje atsirado pirmosios gyvybės formos. Molis daugiausiai sudarytas iš kristalinės struktūros hidrosilikatinių mineralų: kaolinio, montmorilonito, ilito, chlorito ir kitų.
Cheminėje sudėtyje vyrauja silicio oksidas (SiO2) ir aliuminio oksidas (Al2O3), taip pat vanduo, geležies, magnio, kalio, natrio ir kalcio oksidai. Geležies junginiai moliui suteikia raudoną, tamsiai geltoną, pilką ar juodą spalvą, kuri atsiranda degimo metu. Baltas molis beveik neturi geležies ir gamtoje sutinkamas rečiau.
Molio struktūra leidžia paviršiuje išlaikyti ištirpusias druskas, metalų junginius ir vandens molekules. Druskų ir vandens adsorbcija suteikia moliui būdingo plastiškumo. Ištirpusios druskos taip pat veikia molio savybes kaitinant: jos gali veikti kaip fliusai ir sumažinti molio lydymąsi bei įtakoti spalvą.
Molio rūšys skiriasi plastiškumu, rišlumu, tankiu ir sandara. Būdingas savybes suteikia smulkios molio dalelės. Drėgnas molis sugeria vandenį ir turi specifinį kvapą. Džiūdamas jis praranda vandenį tarp dalelių ir netenka plastiškumo.
Didesniems, grubesniems keramikos gaminiams į molį dedama priemaišų, vadinamų liesikliais. Tai gali būti šamotas, smulkintos uolienos, degtos keramikos dalelės, žvyras ar organinės medžiagos. Priemaišos padeda išlaikyti formą džiūstant, mažina susitraukimą ir leidžia degimo metu išeiti dujoms. Pagal priemaišų kiekį molis vadinamas liesu arba riebiu.
Pagal atsparumą temperatūrai moliai skirstomi į:
- Ugniai atsparius, kurie atlaiko daugiau nei 1580 °C.
- Sunkiai besilydančius, nuo 1350 iki 1580 °C.
- Lengvai besilydančius, nuo 1000 iki 1350 °C.
Glazūra
Glazūra dedama kaip dekoracija arba tam, kad dirbinio paviršius būtų tvirtesnis. Jos paskirtis yra apsaugoti ir papuošti molio dirbinį. Glazūra yra stiklas, suformuotas ant keramikos dirbinio, ir padeda suderinti šilumos įtaką: dirbinys ir glazūra turi plėstis bei trauktis panašiai.
Glazūra būna matinė, blizgi, redukcinė arba krakle. Sudėtyje yra:
- Silicio dioksido, kuris sudaro stiklo pagrindą.
- Fliusų, kurie mažina silicio dioksido lydymosi temperatūrą. Pavyzdžiui, aliuminis su lauko špatu.
- Dažiklių, dažniausiai vario, geležies, kobalto ir mangano oksidų. Jie taip pat veikia kaip fliusai ir suteikia spalvą.
Istorinės glazūrų grupės, atėjusios iki mūsų laikų:
- Druskos glazūra. Natris paprastoje druskoje, natrio chloridas, maišosi su silicio dioksidu gaminio paviršiuje. Chloras išgaruoja. Druskos glazūra formuojasi aukštoje temperatūroje, virš 1200 °C.
- Pelenų glazūra. Kalis, natris ir kalcis randami miško medžių pelenuose. Pelenai ant dirbinio gali būti lėtai užberiami arba užtepami. Ši glazūra dažna rytietiškuose dirbiniuose.
- Švino glazūra. Istoriškai naudota, tačiau šiais laikais glazūros su švinu induose nenaudojamos dėl saugumo.
- Alavo glazūra. Alavo oksidas švino glazūroje padaro ją matine ir balta. Su ja siejama majolika, fajansas ir Delfto fajansas.
Šiuolaikiniai glazūrų gamintojai siūlo platų spektrą pagal pageidaujamą spalvą, takumą ar kietumą, degimo temperatūrą ir paskirtį.
Kodėl verta pradėti nuo paprasto darbo
Pirmam užsiėmimui nereikia specialių įgūdžių. Paprasčiausia pradėti nuo puodelio, lėkštės ar nedidelės figūrėlės. Taip susipažįstate su moliu, jo drėgme, lipdymo tempu ir džiūvimo ypatumais.
Studijoje visos medžiagos, įrankiai, prijuostės ir degimai įskaičiuoti į užsiėmimo kainą. Vadovas parodo, kaip paruošti molį, suformuoti dirbinį, jį dekoruoti ir pasiruošti degimui. Nereikia jaudintis, kad kas nors nepavyks: kiekvienas darbas yra mokymasis.
Kaip fotografuoti savo darbą
Gerai nufotografuotas darbas padeda prisiminti rezultatą ir parodyti jį artimiesiems. Keletas patarimų:
- Fonui rinkitės matinę, vienos spalvos medžiagą. Tamsų foną šviesiems darbams, šviesų tamsiems.
- Venkite margų audinių ir blizgių daiktų, kurie konkuruoja su dirbiniu.
- Fotografuokite prie dienos šviesos, geriausia netiesioginės. Blykstė palieka atspindžius.
- Palikite šiek tiek erdvės aplink dirbinį. Kadrą lengviau apkirpti vėliau.
- Padarykite kelias nuotraukas iš skirtingų kampų. Taip lengviau išsirinkti geriausią.
- Jei šviesos mažai, geriau šviesesnė nuotrauka su nedideliu triukšmu nei tamsi ir neaiški.
Apibendrinimas
Keramika yra lėtas procesas: molis turi išdžiūti, dirbinys turi būti išdegtas, glazūra turi išsilydyti. Būtent todėl rezultatas taip džiugina. Kviečiame išbandyti studijoje Vilniuje.